Vištienos sultiniui su kario kukuliais reikės:

• 4 vištų blauzdelių
• 1 svogūnas sultiniui + 1 svogūno kukuliams
• 1 morkos
• 2 česnako skiltelių
• 1 v. š. žaliosios citrinos sulčių
• 2 v. š. kokoso pieno + patiekimui
• 1 v. š. raudonosios kario pastos (galima keisti 1 v.š. pomidorų pastos + 1 a. š.kario miltelių)
• 1 a. š. rudojo cukraus
• 4 v. š. alyvuogių aliejaus
• 1/2 a. š. džiovintų kalendrų
• žiupsnelio smulkintų šviežių petražolių
• druskos
• juodųjų pipirų
• 1l vandens + 100 ml kukuliams
• udon makaronų

Nuo blauzdelių nulupame odą, atskiriame mėsą nuo kaulų. Kaulus, nuskustus bet nepjaustytus svogūną ir morką sudedame į puodą ir užpilame litru šalto vandens. Užviriname ir verdame valandą. Išvirtą sultinį nukošiame į kitą puodą, pasūdome. Morką atidedame.

Likusią nuo blauzdelių mėsą sumalame.

Keptuvėje įkaitiname du šaukštus aliejaus. Jame apkepiname smulkiai supjaustytą svogūną ir česnako skilteles. Sudedame kario pastą ir dar šiek tiek pakepiname. Gautą masę sudedame į indą su malta vištiena. Ten pat supilame citrinos sultis, kokoso pieną. Įberiame cukrų, džiovintas kalendras, druską ir šviežiai maltus pipirus. Viską gerai išmaišome.

Keptuvėje įkaitiname likusius du šaukštus aliejaus. Iš maltos vištienos formuojame mažus kukulius ir apkepiname juos iš visų pusių. Į keptuvę įpilame 100ml vandens, uždengiame ją dangčiu ir troškiname kukulius kelias minutes.

Udon makaronus išverdame pagal instrukcijas ant pakuotės.

Į dubėnėlį įpilame sultinio, įdedame makaronų ir kelis kukulius, taip pat šiaudeliais pjaustytą virtą morką iš sultinio. Apibarstome kapotomis petražolėmis ir užpilame šaukštą kokoso pieno.

Skanaus :)

P.S. Konkursą aš laimėjau ir knygą gavau. Valio! :)

Jei Jūsų mamos yra pieniško šokolado mėgėjos, šis šokoladas būtų joms puiki dovana, artėjančios Motinos dinos proga. Bet dar geresnė dovana būtų Jūsų rankomis iškepti šokoladiniai sausainiai (juos irgi galite paskaninti žiupsneliu druskos). Juk kas gali būti skaniau už labai sodraus šokoladinio skonio, ne per saldžius, minkštus, su traškiais kakavos pupelių gabaliukais sausainius.

25 sausainiams reikės:

• 1/8 st. kakavos pupelių (galima keisti kapotu juoduoju šokoladu)
• 110 g kambario temperatūros sviesto
• ¾ st. tamsiai rudo muskovado (muscovado) cukraus
• 1 kiaušinio
• 1/3 st. nesaldintos kakavos
• 1½ st. miltų
• žiupsnelio druskos
• ¼ arb. š. kepimo miltelių

Nuo kakavos pupelių nuimkite luobeles. Pupeles smulkiai sukapokite.

Kambario temperatūros sviestą išplakite su cukrumi. Įmuškite kiaušinį, dar kartą gerai išplakite. Suberkite kakavos miltelius, kakavos pupeles ir išmaišykite.

Kitame dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius ir druską. Po truputį berkite miltus į sviesto mišinį ir minkykite tol, kol tešla taps vientisa. Iškočiokite
penkių centimetrų storio volelį, įvyniokite jį į maistinę plėvelę ir įdėkite kelioms valandoms į šaldytuvą.

Atšalusią ir sutvirtėjusią tešlą supjaustykite pusės centimetro storio riekelėmis. Sudėkite jas į kepimo popieriumi išklotą skardą (galite užbarstyti po mažą žiupsnelį druskos) ir kepkite 8–11 minučių iki 180°C temperatūros įkaitintoje orkaitėje.

Skanaus! :)

Receptas ruoštas žurnalui “Debesys”.

Šiais metais, žurnalas tinklaraštininko dieną minės kitaip (kaip, sužinosit jau vasaros pradžioje). Dabar mes kaip tik ruošiamės naujam vasaros numeriui, todėl ir prisiminiau šį lengvą ir labai gardų desertą :)

25 rutuliukams reikės:

• 250 g kokosų drožlių
• 1 skardinės (397 g) saldinto sutirštinto pieno
• 10 kardamonų ankščių arba 2 arb. š. malto kardamono
• saujos pistacijų

Pistacijas sukapokite. Dideliame dubenyje gerai išmaišykite 200 g kokosų drožlių, sutirštintą pieną, kardamoną ir riešutus.

Keptuvę nesvylančiu dugnu įkaitinkite ant silpnos ugnies. Sukrėskite į ją paruoštą masę ir nuolat maišydami kaitinkite apie 8–10 minučių. Atvėsinkite.

Šlapiomis rankomis formuokite rutuliukus ir apvoliokite juos likusiose kokosų drožlėse.

Prieš patiekdami, pusvalandį palaikykite šaldytuve.

Laikykite sandarioje dėžutėje, kad rutuliukai neišdžiūtų.

Skanaus :)

O dabar apie sausainius tokiu mistiniu pavadinimu – macaron. Prisipažinsiu, kad nieko apie juos nežinojau, kol nepradėjau rašyti tinklaraščio. Užtat, per daugiau nei trejus rašymo metus, prisiskaičiau apie juos krūvą visokiausios informacijos, prisižiūrėjau filmukų ir nuotraukų. Supratau vieną – jų kepimo procesas yra labai sudėtingas ir kruopštus dalykas. Sėkmė priklauso nuo migdolų miltų kokybės, orkaitės temperatūros tikslumo ir net nuo tuo, kiek kartų mentele maišysite tešlą… Savaime suprantama, kad prisiklausius visokiausių baubų, jų kepti vis nesiryžau. Bet išaušo ta diena, kai gaminant “creme brulee” (nepykit, kažkaip sugebėjau jo nenufotografuoti, tai recepto kol kas nebus) man liko daug nesunaudotų baltymų. Jie kurį laiką prastovėjo šaldytuve, o aš vis kaupiausi ir susikaupiau. Išsikepiau baisiųjų macarons ir jie man gavosi iš pirmo karto! Nežinau, gali būti, kad tai yra tik naujoko sėkmė ir kitą kartą, man jie tokie gražūs nesigaus. Bet facebook’e (aš ten pasirodau daug dažniau negu tinklaraštyje, prisijunkit ir Jūs) pažadėjau pasidalinti savo išbandytu receptu ir įžvalgomis. Gal kam padės :)

Internete yra krūvos macaron receptų. Visų jų proporcijos daug maž panašios, todėl išsirinkti pagal kurį kepti, buvo sunku. Išsirinktas receptas man patiko dėl kelių priežasčių.  Visų pirma, ten buvo aprašyta, kaip pačiam pasigaminti migdolų miltus. Kaip žinot, jie brangūs, be to ne visur lengva jų nusipirkti, todėl mokėti juos pasigaminti visai naudinga ir smagu :) Visų antra, mergina aprašiusi šį receptą, gamina macaron pagal užsakymą ir tvirtina, kad visada gamina tik pagal šį receptą. Reiškia, receptas tikrai daug kartų išbandytas ir patikrintas. Na, ir trečia, šio recepto autorius yra Alain Ducasse, nuo to jis tampa dar patikimesnis :)

Pertepimą gaminau pagal mano mėgiamo David Lebovitz receptą.

~ 25 dvigubiems macaron reikės:

• 110 g migdolų miltų (kaip juos pasigaminti, skaitykite žemiau)
• 225 g cukraus pudros
• 125 g sendintų kiaušinių baltymų
• 50 g cukraus

Pertepimui (man jo gavosi šiek tiek per daug) reikės:

• 125 ml riebios (35%) grietinėle
• 2 a. š. auksaspalvio sirupo
• 120 g juodojo šokolado
• 15 g sviesto

Orkaitę įkaitiname iki 150 laipsnių.

Pradžioje, jei neturime, pasigaminame migdolų miltus. Juos galima gaminti iš migdolų su odelėmis ir be. Prisiskaičius internete supratau, kad tam labiau tinka migdolai su odele. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Migdolus su odele sunkiau sumalti iki migdolų sviesto ir nuo juodų taškučių, likusiu nuo odelių miltuose, macaron atrodo gražesni :) Taigi, 110 g migdolų sumaišome su cukraus pudra (aš maišiau su visais 225 g, bet gavosi per didelis kiekis, susimalė tik per 3 kartus.) ir sumalame iki miltų (aš maliau su elektriniu plaktuvu, bet galima naudoti ir pvz. kavamalę). Gautus miltus persijojame per smulkų sietelį (per tokį, kokiu sijojate miltus pyragams). Jei liko stambesnių riešutų gabaliukų, malame juos dar kartą. Kartojame veiksmus, kol neliks nepersijotų riešutų (man liko koks 1/4 a. š. kurių plaktuvas jau fiziškai nebegalėjo sumalti).

Jei turite migdolų miltus, juos vis tiek rekomenduojama sumaišyti su cukraus pudrą ir dar kartą permalti bei persijoti.

Gautus miltus paskleidžiame ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir įkišame į įšilusią iki 150 laipsnių orkaitę 5 minutėms pasidžiovinti.

Padžiovintus miltus dar kartą persijojame į didelį dubenį (jame toliau maišysime macaron tešlą).

Kitame dubenyje išplakame baltymus. Recepte parašyta, kad jie turi būti brandinti. Manieji prastovėjo šaldytuve, sandariai užsuktame stiklainyje daugiau negu savaitę (ir per tą laiką nesugedo ;). Taigi, baltymus suplakame iki putų, tada suberiame cukrų ir dar kartą viską išplakame. Recepte buvo parašyta, kad baltymai turi būti išplakti iki standžių, blizgančių putų, kurie ištraukus plaktuvą, liktų ant jo gražia kepure. Aš labai bijojau per mažai išplakti todėl suplakiau iki to, kad putos buvo tokios kietos, kad ištraukius plaktuvą ant jo neliko nei lašelio baltymų. Pradžioje pagalvojau, kad išplakiau per daug, bet gal būt kaip tik tai išgelbėjo mane nuo tešlos permaišymo.

Sudėkite baltymus į dubenį su migdolų miltais ir atsargiai bet tvirtai maišykite juos. Aš maišiau su silikonine mentele, vis kabindama iš apačios į viršų. Girdėjau, kad labai svarbu nepermaišyti, todėl visą tai padariau ~ per 50 judesių. Nustojau maišyti iš karto, kai tik visi miltai susimaišė su migdolais ir masė tapo vientisa. Tešlos tirštumas turi būti toks, kad suformavus sausainius, jų paviršius šiek tiek išsilygintų, bet jie per daug nesuplonėtų. Jei tešla bus per tiršta, sausainiai liks su kauburėliais, jei per skysta, per daug išsiplės ir taps per ploni. Tirštą tešlą galima pataisyti ją dar kelis sykius permaišius, o su skysta jau nieko nebepadarysi, teks viską pradėti iš naujo…

Tešlą supilame į konditerinį maišelį tiesių antgaliu (arba tiesiog į maišelį prakirptu galu). Suformuojame 3-4 cm skersmens sausainius, ant kepimo popieriumi arba silikoniniu kilimėliu išklotos skardos. Aš vieną skardą kepiau su kepimo popieriumi, o kita su kilimėliu. Kepti ant kepimo popieriaus gavosi daug gražesni. Tikriausiai todėl, kad mano kilimėlis yra pakankamai storas ir jis nespėjo įšilti taip greitai, kaip kepimo popierius. O kepant macarons, temperatūra yra labai svarbi…

Palikite sausainius pastovėti kambario temperatūroje 30-60 minučių, kad apdžiūtų viršus (aš savuosius laikiau valandą).

Įkaitinkite orkaitę iki 155 laipsnių ir kepkite 13 minučių. Aš kepiau elektrinėje orkaitėje su kaitinimu iš viršaus ir apačios, be vėjelio. Skardą dėjau į vidurinę lentyną.

Iškepusius sausainius, traukiame iš orkaitės, paliekame kelias minutes ant kepimo popieriaus, vėliau aušiname ant grotelių.

Kol sausainiai vėsta, gaminame pertepimą. Grietinėlę su sirupu supilame į mažą prikaistuvį, sumaišome ir užkaičiame beveik iki užvirimo. Kai puodo kraštuose ims kilti burbuliukai, nuimame nuo ugnies, sudedame į grietinėlę sukapotą šokoladą ir supjaustytą gabaliukais sviestą. Maišome tol, kol šokoladas ir sviestas ištirps. Šokoladinę masę atvėsiname ir suplakame (originaliame recepte neparašyta, kad reikia suplakti, bet taip masė gaunasi per skysta ir tepant nubėga nuo sausainių).

Atvėsusius sausainius suporuojame pagal dydį. Vieną dalį sutepame kremu ir uždengiame kita, šiek tiek paspaudžiame. Laikome orui nepralaidžioje dėžutėje.

Skanaus! :)

Macaron receptas iš “Food and life in photos”.

Pertepimo receptas iš David Lebovitz.

Mums reikės:

•  virtų kiaušinių
• maistinių dažų
• vaško (ne parafino)
• žvakės
• žvakidės lygiu viršumi, ant kurio būtų galima pastatyti dangtelį
• metalinio dangtelio
• medinių pagaliukų arba pieštukų
• smeigtukų plokščia viršūnėle arba mažų vinukų

Smeigtukus arba mažus vinukus susmeikite į pagaliukų arba pieštukų galus.

Uždekite žvakę, įstatykite ją į žvakidę, virš jos padėkite metalinį dangtelį (patikrinkite, ar jame neliko jokių guminių dalių). Pripjaustykite į dangtelį vaško, palaukite, kol jis ištirps ir įkais.

Į vieną ranką pasiimkite virtą ir jau ataušusį kiaušinį, į kitą pagaliuką su smeigtuku. Įmerkite plokščią smeigtuko galą į vašką ir kurį laiką palaikykite − smeigtukas turi įkaisti. Greitais judesiais nuo savęs braukite ant kiaušinio linijas. Norimais raštais išmarginkite visą kiaušinį.

Maistinius dažus paruoškite pagal instrukciją ant pakuotės. Vanduo, į kurį merksite kiaušinius, turi būti drungnas, o ne karštas, nes kitaip vaškas ištirps ir rašto neliks. Nudažykite margučius, išdžiovinkite.

Vašką ant margučių galite palikti, nuskusti aštriu peiliuku arba nutirpinti virš ugnies. Tik nedarykite to virš žvakės, nes kiaušinis aprūks.

Toliau apie maistą. Mūsų šeimynoje krevetes mėgstu tiktai aš, todėl tais labai retais atvejais, kai pietauju viena (mažasis nesiskaito, jam kol kas ir košės didelė naujiena, ką jau ten apie krevetes šnekėti), stengiuosi pasigaminti ką nors greito ir skanaus su jomis. Taigi, vieną gražią dieną, kai šaldytuve buvo indelis krevečių ir kelios daržovės, o spintelėje skaniųjų udon makaronų, aš nusprendžiau paeksperimentuoti Azijos virtuvės tema. Pavarčiau puikią knygą, bet supratau, kad neturiu pakankamai produktų nei vienam sudominusiam receptui. Tada panaršiau internete ir pasigaminau labai skanų bei greitą patiekalą (tiesą pasakius, recepto ieškojau ilgiau, negu gaminau).

Šiame patiekale svarbiausia padažas ir udon makaronai, visus kitus priedus galite drąsiai koreguoti pagal save. Vietoj krevečių dėti vištieną arba jautiena, daržoves – tas, kurios tuo momentu bus šaldytuve.

Taigi, vienai porcijai reikės:

• 80 g (vieno ryšulėlio) udon makaronų
• 1 mažos morkos
• 4 – 5 pievagrybių
• 1/4 bet kurios spalvos paprikos
• saujos virtų krevečių
• 20 ml ryžių acto
• 1 v. š. medaus (nemėgstu, todėl dėjau agavos sirupą)
• 1/2 v. š. sojos padažo
• 1 – 2 cm šviežio imbiero gabaliuko
• 1 a. š. čili padažo
• sezamo aliejaus kepimui

Į mažą prikaistuvį pripilame vandens, įberiame druskos. Užkaičiame jį ant didelės ugnies.

Kol vanduo kaista, nulupame morkas ir pievagrybius, supjaustome juos ir papriką šiaudeliais. Įkaitiname keptuve, apkepiname joje morkas su pievagrybiais. Sudedame papriką ir krevetes, pakepiname tik tiek, kad sušiltų.

Kai prikaistuvyje užverda vanduo, sudedame makaronus ir verdame juos 2- 3 minutes (pasitikslinkite laiką ant pakuotės). Išvirusius makaronus nukošiame ir perpilame šaltu vandeniu.

Sudedame makaronus prie daržovių, minutę apkepiname. Kol makaronai kepa, puodelyje sumaišome actą, medų, sojos padažą ir tarkuotą imbierą. Supilame gautą padažą į keptuvę, gerai išmaišome ir valgome.

Skanaus :)

Receptas adaptuotas pagal “Food Babbles”.

Pyrago viršui reikia (apvaliai 23 cm formai):

• 2 v. š. (30g) sviesto
• 1 a. š. cukraus
• 3/4 stiklinės (60g) migdolų plokštelių

Pyrago tešlai reikia:

• 3/4 stiklinės (90g) pistacijų su lukštais (tik rašydama receptą, pamačiau, kad aš svėriau riešutus be lukšto… bet tešla man nepasirodė per tiršta)
• 1/4 stiklinės (35g) + 3/4 stiklinės (110g) miltų
• 2 a. š. nelukštentų kardamono ankščių arba 3/4 a. š. malto kardamono
• 1/2 stiklinės (115g) kambario temperatūros sviesto
• 1 stiklinės (200g) cukraus
• 3 didelių kambario temperatūros kiaušinių
• 1 a. š. kepimo miltelių
• žiupsnelio druskos

Įkaitiname orkaitę iki 175 laipsnių.

Pradžioje, gaminsime pyrago viršų. Tam ištirpiname 30 sviesto, ir supilame jį į kepimo formą (recepte parašyta, kad galima tiesiog įdėti gabaliuką sviesto į formą ir pakaitinti ant viryklės kol ištirps, bet aš kažkaip nesurizikavau). Paskirstome sviestą per visą formos dugną, apibarstome šaukšteliu cukraus ir suberiame migdolų plokšteles. Pakratome forma, kad plokštelės tolygiai pasiskirstytų ir atidedame formą į šalį.

Toliau gaminame tešlą. Išlukštename pistacijas, suberiame jas kartu su 35 g miltų į smulkintuvą ir susmulkinam iki miltų (aš naudojau paprastas sūdytas, tiesiog jas šiek diek patryniau tarp drėgnų rankų, kad nusiplautų pagrindinis druskos sluoksnis ir į tešlą daugiau druskos nedėjau).

Jei naudojate kardamono ankštis, sutraiškykite jas, išimkite sėklas ir susmulkinkite. Susmulkintas sėklas arba maltą kardamoną sumaišykite su smulkintomis pistacijomis. Atidėkite į šalį.

Dideliame dubenyje išplakite kambario temperatūros sviestą ir cukrų (3 – 5 minutes). Turi gautis šviesi puri masė. Po vieną įmuškite kiaušinius, kiekvieną kartą masę gerai išplakite.

Kitame dubenyje sumaišykite persijotus miltus, kepimo miltelius ir druską (jei naudojote nesūdytas pistacijas). Sumaišykite su kiaušinių mase ir pistacijomis. Maišykite trumpai, tik tiek kad neliktų sausų produktų.

Atsargiai, šaukštu sukrėskite tešlą į kepimo formą. Išlyginkite paviršių, stengdamiesi nejudinti migdolų drožlių, esančių ant kepimo formos dugno.

Kepkite ~45 minutes, arba kol dantų krapštukas įkištas į pyrago vidurį bus sausas. Leiskite 15 minučių atvėsti. Peiliu atskirkite pyrago kraštus nuo kepimo formos. Išverskite ant lėkštės ir visiškai atvėsinkite.

Skanaus :)

Receptas iš D.Lebovitz knygos “Ready for Dessert”.

Taigi ir ką aš iš tikrųjų valgau? Paskaičius tinklaraštį, gali susidaryti įspūdis, kad tik desertus ir blynus :) Galiu Jus patikinti, taip tikrai nėra. Tiesiog desertai yra tokie fotogeniški ir juos galima nupaveiksluoti tada, kai visi sotūs, laimingi ir nelaukia su šakute ir peiliu už nugaros :) O šiaip, aš valgau daug ką. Bet stengiuosi vadovautis principų – “kuo mažiau jau pagaminto maisto (pusfabrikačių) ir visokių E”.

Pašnekėsiu kaip kokia snobė, bet kuo toliau, tuo mano mitybos įpročiai gerėja. Studentavimo laikais buvo visko. Ir mišrainės iš prekybos centro, ir mėsainiai iš “restorano”. Bet kuo daugiau gaminau pati, tuo labiau pradėjau jausti tikro maisto skonį. Nors ir pradžioje viskas buvo ne taip blogai. Niekada nemėgau tortų iš parduotuvių. Labai ilgai galvojau, kad iš viso jų nemėgstu, kol nepradėjau kepti pati (nors sviestinių kremų iki šiol nepernešu…). Ir iš viso, buvau neteisingas vaikas, nes niekada nemėgau gazuotų gėrimų (fui, tie burbuliukai šaudantys į nosį :)

Dabar jau kurį laiką aš nedirbu ir sėdžiu namie su vaikais, todėl mano mityba labai priklauso nuo jų. Pusryčiams dažniausiai valgom košes, blynus arba kiaušinius. Blynus mūsų šeimyna labai mėgsta, todėl stengiuosi juos padaryti bent šiek tiek naudingus. Naudoju speltos miltus, pridedu kitų naudingų dalykų – jogurto, varškės, morkų, cukinijų, moliūgų.

Toliau pietūs. Sriubų aš iš tikrųjų nelabai mėgstu, verdu jas tik iš pareigos. 90% atveju verdu jas ne su mėsos, o su daržovių sultiniu (ir aišku be jokių stebuklingų kubelių). Ai, prisiminiau, vasarą labai mėgstu šaltibarščius :) Populiariausi pietų patiekalai, jau šimtą kartų gaminti, bet vis dar nepabodę: skandinaviški kukuliai (vadinami tiesiog kotletais), plovas, bulvių ir mėsos apkepas. Kai pietums ateina daugiau žmonių ir reikia kažko skanaus, greitai ir daug, gaminu kepsnelius su karamelizuotais svogūnais arba vištienos apkepą. Aišku, karts nuo karto ir paeksperimentuoju, pavykę eksperimentai pasiekia tinklaraštį, kiti lieka užmaršty. Kai pietaujam namie dviese su I. ir neturiu laiko/noro gaminti, pietūs gali būti tiesiog virtos/šviežios daržovės + grikiai/makaronai + kefyras. I. toks paprastas maistas patinka, man irgi.

Vakarienės būna labai skirtingos. Kartais tai, kas liko nuo pietų (pvz. plovą I. gali valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei), kartais varškėčiai arba virtinukai. Labai dažnai tiesiog pienas su kuo nors skaniu – mūsų pačių keptu keksiuku/pyragu/sausainiu arba bandele iš kepyklėlės.

Užkandžiauju aš labai retai. Kartais užsinoriu ko nors skanaus, tai atsilaužiu juodo šokolado gabaliuką (jo namie yra visada). O dažniausiai tarp valgių tiesiog geriu vandenį.

Oi, tiek jau prirašiau, ko dar nepaminėjau? Gėrimų. Dažniausiai geriu arbatą (žolelių, arba juodą su kuo nors, pvz. “Earl Grey”). Kava mane labai veikia, todėl ją geriu retai, nors jos kvapas man labai patinka. Kartais geriu kakavą, bet tą tikrą – išvirtą puode. Alkoholio dėl vaikų negeriu jau beveik keturis metus, bet taurę vyno mielai išgerčiau.

Tokį ilgą įrašą negalėjau palikti be recepto, be to ir Inga prašė pasidalinti paprastu/greitu/kasdieniu receptu, be kuriuo neįsivaizduoju savo virtuvės. Man tai būtų salotos. Labai mėgstu visokias daržoves, bet labiausiai mėgstu jas žalias (paskutinį kartą kai ruošiausi kepti moliūgą, pusę jo suvalgiau žalią…). Todėl beveik kiekvieną dieną (išskyrus žiemą, žiemą valgau burokėlius ir raugintus kopūstus) ant mano stalo galima pamatyti paprastas, bet tobulas salotas (geriau už jas gali būti tik pomidorais iš tėčio sodo su svogūnu ir grietine).

Taigi, ko reikia tobuloms salotoms?

Pagrindas. Vienas iš šių:

• kopūstas
• paprastos salotos
• Iceberg salotos
• kininis kopūstas

Priedai. Kiek tik nori/turi šaldytuve iš šių:

• pomidorai
• agurkai
• paprikos
• morkos
• ridikėliai
• avokadai
• gražgarstės
• svogūnų laiškai
• alyvuogės
• saulėje džiovinti pomidorai
• fetos sūris
• saulėgrąžų/moliūgų sėklos

Padažas (priklauso nuo daržovių kiekio):

• viena dalis acto/citrinos sulčių (actas tinka visoks – obuolių, vyno, balzaminis. Tik balzaminiam reikia mažiau cukraus)
• viena dalis cukraus/medaus/klevų sirupo
• dvi dalys vandens
• aliejaus

Pagrindą supjaustome smulkiomis juostelėmis (aš tam visada naudoju tarką). Jei naudojame kopūstą, tai įberiame druskos ir pamaigome jį rankomis, kad išsiskirtų sultys ir jis suminkštėtų.

Visus norimus priedus supjaustome norimo dydžio gabaliukais. Suberiame į dubenį prie pagrindo.

Sumaišome padažą. Paragaujame. Jis turi būti skanus, nei per saldus, nei per rūgštus. Pakoreguojame jį pagal savo skonį.

Daržoves apibarstome druska, pipirais. Supilame padažą, užpilame aliejaus. Išmaišome. Viskas :)

Taigi, šiabu-šiabu yra japoniškas fondiu. Labai jaukus, žiemiškas ir skanus maistas. Mintis labai paprasta – vidury stalo ant mažos dujinės viryklės užkaičiame wok keptuvę, pripilame į ją vandens ir šiek tiek sojos. Kol vanduo kaista, plonai pjaustome jautienos išpjovą (geriausiai šiek tiek pašaldytą, kad būtų lengviau pjauti), šviežius grybus (jei rasite – šitake, jei ne, tiks ir pievagrybiai), kininį kopūstą, porą, tofų sūrį.

Kai vanduo įkaista, sudedame grybus, šiek tiek daržovių, kelis tofų gabalus (jie tikrai turi būti dideli, nes kitaip išteš). Pagaliukais imame jautienos gabaliuką, merkiame į vandenį, pamakaluojame, būtinai pasakome “šiabu šiabu”, įmerkiame į padažą ir suvalgome ;) Daržoves taip pat pagaliukais traukiame iš vandens, merkiame į kitą padažą ir mėgaujamės :) Mes ragavome du padažus, kurių receptą Jūs galėsite sužinoti apsilankę “Japoniško maisto studijoje” ;) Ir aš dar būtinai ten sugrįšiu, nes labai noriu išmokti gaminti japoniškus koldūnus :)

Oi, vos nepamiršau. Kai jau atrodys, kad prisivalgėt pakankamai, sudėkite į keptuvę virtus japoniškus makaronus. Savo dubėnėlyje sumaišykite visus padažus, įsipilkite sultinio iš wok ir įsidėkite makaronų. Labai skanu :)

Vakaro pradžioje vienas iš „Vapiano Vilnius“ steigėjų Tarvo Jaansoo papasakojo mums apie restoranų tinklą. Šiuo metu, restoranai jau yra visame pasaulyje, o atsirado šis tinklas 2002 metais Vokietijoje. Idėjos autorius – vokietis Kent Hahne. Turėdamas didelę darbo patirtį greito maitinimo restoranų tinkle „McDonalds“, jis sukūrė naują restorano koncepciją, apjungiančią geriausias italų virtuvės tradicijas, greitą aptarnavimą ir estetišką, išskirtinio dizaino aplinką. Įdomu tai, kad restorano veiklos pradžioje, pikti liežuviai jam pranašavo greitą bankrotą. Buvo manoma, kad “Vapiano” nepradirbs ir keturių mėnesių. Bet išėjo kitaip, šis tinklas veikia jau daugiau negu 10 metų ir vis plečiasi. Tarvo Jaansoo sakė, kad ieško naujų vietų Vilniuje ir galbūt kituose Lietuvos miestuose.

Tiems, kas dar nieko negirdėjo apie “Vapiano”, pasakysiu kuo jis yra išskirtinis. Pradėsim nuo to, kad virtuvėje naudojami tik aukštos kokybės, švieži produktai. Tai didelis pliusas, bet smagiausiai yra tai, kad visas maistas gaminamas prieš Jūsų akis. Visi virėjai yra labai draugiški bei smagiai bendraujantys, todėl būtinai paklaus, pavyzdžiui ar mėgstate svogūnus ir kiek čili pipiro dėtį į Jūsų patiekalą. Jei kokio nors produkto nemėgstate, o jis yra parašytas tarp užsakyto patiekalo sudedamųjų dalių, drąsiai galite sakyti, kad jo nedėtų. Niekas į Jus kreivai nepažiūrės.

Įdomu, kad dauguma stalų esančių restorane yra baro tipo, su aukštomis kėdėmis. Iš pradžių tai buvo neįprasta, bet pasirodo toks pasirinkimas neatsitiktinis. Stalai yra pakankamai dideli – aštuonių,  dešimties vietų. Jei Jūs atsisėstumėte pietauti prie paprasto didelio stalo ir kas nors paklaustų, ar gali prisėsti šalia, manau Jums tai pasirodytų keista. O kai kas nors prisijungia prie Jūsų prie “baro” tai jau atrodo savaime suprantama. Taigi, tokie stalai skatina bendravimą :)

Prisiminiau dar vieną šio restorano pliusą. Kai prieš kelias savaites galvojau apie tai, kur galima būtų nueiti penktadienio vakarą su vyru ir trimete I., prisiminiau, kad “Vapiano” yra atskira vieta vaikams su žaislais ir daug aukštų vaikiškų kėdučių. Nuėjome ten ir nepasigailėjome. Vaikų buvo pakankamai daug, jie bendravo, bėgiojo tarp stalų ir niekas į juos kreivai nežiūrėjo.

Susitikimo metu, keliems blogeriams buvo pasiūlyta galimybė išbandyti savo jėgas “Vapiano” virtuvėje. Aišku, aš negalėjau praleisti šios galimybės. Ir pastos ir picos virėjai buvo labai malonūs, viską aprodė, paaiškino ir padėjo pagaminti gardžius patiekalus. Su merginomis juokavome, kad būtų labai smagu namie turėti tokius stalčiukus, pripildytus jau paruoštais ir supjaustytais produktais, o jei dar ir nešvarias keptuves galima būtų tiesiog sudėti joms skirtoje vietoje ir kiekvieną kartą stalčiuje rasti kitą švarią… :)

Taigi, prisiragavom gardžių itališkų užkandžių, pasigaminom pastos (aš gaminau su krevetėmis), bandėm rankomis kočioti tešlą picai. O po viso to, negi atsisakysi puikaus deserto? Pasirinkimas tikrai nemažas, todėl aš ilgai laužiau galvą, kokį desertą paragavus… Ne paslaptis, kad aš labai mėgstu šokoladą, todėl išsirinkau pyragą šmaikščiu pavadinimu – “Death by chocolate”. Mmm…. Net dabar seilės tįsta jį prisiminus… Sodriai šokoladinis, tirpstantis burnoje, vertas kiekvienos jame paslėptos kalorijos. Vien dėl jo verta ten grįžti. O grįšiu, žinau, dar ne kartą ir Jums rekomenduoju :)

P.S. Dar kartą AČIŪ visiems suorganizavusiems šį puikų pasisėdėjimą! :)